2017 m. liepos 11 d., antradienis

Nurautos kelionės paprasta pradžia

Ir Lenkijoj tranzuoti galima


Pradėsiu nuo to, kad apie tokį nuotykį svajojau jau seniai, tačiau visada surasdavau pasiteisinimų, kodėl ne šiandien, kodėl ne dabar. Bet galiausiai atėjo diena, kai be jokių išankstinių apmąstymų netgi be jokios nuojautos nusprendžiau, kad po savaitės išeisiu į kelią. Ilgai nesiruošiau, kuo mažiau daiktų, tuo lengvesnė kelionė, kuo mažiau planavimo, tuo daugiau šansų, kad nebus kuo nusivilti.
Taigi, kelionę autostopu pradėjome netoli mano tėvų namų Prienų rajone, Liepos 4 dieną su mintimi, kad su pakeleivingais automobiliais nuvažiuosime kiek per 6000 km. Planuojame keliauti per 10 šalių – Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Kroatiją, Juodkalniją, Bosniją ir Hercogoviną, Serbiją, Bulgariją, Turkiją ir galiausiai Gruziją. Žinoma, jeigu gerai seksis ir patiems patiks neatmetame galimybės atsidurti ir kituose kraštuose. Labai smagu, kad kelionės neapibrėžėme jokiais laiko rėmais, todėl galime neskubėti ir patikusiose vietose pabūti kiek norisi, manau tai visos kelionės metu bus milžiniško dydžio pliusas.
Apniukęs dangus nesugebėjo numušti entuziazmo, kuriuo degėme, todėl visai nedvejodami kėlėme nykštį ir gaudėme pirmuosius palankiai į tokius keliautojus žiūrinčius vairuotojus. Lietuvoje užsibūti neteko, bet kaimyninė Lenkija pasitiko smarkiu lietumi ir ne pačiais empatiškiausiais vairuotojais. Aišku, blogi dalykai kažkada baigiasi (kol kas aš ne apie Lenkiją, baigėsi tik lietus J). Šiek tiek užstrigome prie Varšuvos, todėl pirmąją naktį teko praleisti be gražaus kraštovaizdžio, apleistame lauke Radom (ne taip ir ieškojom J) miestelyje. Visa laimė, kad pabudus jau švietė saulė, o mūsų sunkiose kuprinėse yra visko, ko reikia tobulam rytui (KAVOS ir „mini virtuvė“). 


Į kelią ėjome vėl pakilios nuotaikos. Lenkijoje jokių tikslų neturėjome, tai vienintelė šalis, kurią tiesiog norėjome pravažiuoti. Antrąją kelionės dieną truputį „užlūžome“ prie Krokuvos, bet Slovakijos sieną pasiekėme, kai dar buvo šviesu.



 Nakvynei išsirinkome nuganytą pievą nuošalioje vietoje su vaizdu į kalnus šalia nedidelio miestelio, o gal kaimo Trestena. Iki sutemstant spėjome ne tik įsikurti, bet ir pasigaminti dešrainių su pigia (ironiškai pabrėžiu) lenkiška dešra. Vos tik susiruošus miegoti prasidėjo audra, smarkus lietus, žaibai, įdomu ar ilgai mus vysis tokie orai. Audrą išgyvenom, ryte vėl švietė saulė, aiškaus plano neturėjom, bet norėjosi judėti gilyn į Slovakiją. Per pirmas dvi kelionės dienas dviese išleidome 12 eurų, sustabdėme 7 automobilius.
Stengsiuosi nuosekliai aprašyti visą kelionę, manau, istorijos vis įdomės. 

Netyčia praleista Slovakija ir lūkesčius pranokusi Vengrija

Trečiąją kelionės dieną šiek tiek improvizavome. Pirmas sustojęs vairuotojas – baltarusis, važiuojantis į Juodkalniją, taigi turėjome rinktis ar išlipti kur nors Slovakijoje ir ieškoti įdomių vietų ar „praskipinti“ visą šalį ir išlipti Vengrijoje. Važiuodami dairėmės į susižavėjimą keliančius Tatrus, tačiau galiausiai nusprendėme nuvažiuoti toliau, išlipome Vengrijoje, netoli Budapešto, kur planavome rasti patogią vietą pasistatyti palapinei ir atsibudus anksti rytą pasiekti sostinę, nes pavakary nebuvo nei energijos, nei pakankamai laiko su milžiniškomis kuprinėm tąsytis po didelį miestą. Nakvynės paieškos buvo itin sunkios ir varginančios, aplink visur dirbami laukai aptverti tvoromis, kalnai kiek per toli, po ilgų klajonių galiausiai priėjome miškelį ir šalia jo šiokią tokią laukymę su visai neblogu vaizdu. Saulė jau leidosi, o jėgos baiginėjosi, todėl nusprendėme, kad atrasta vieta tobulai tiks nakčiai. Rytą vėl pabudome švieži. Gan greitai pasigavome automobilį į Budapeštą ir mums velniškai pasisekė, nes vairuotojas mus išleido pačiame miesto centre, prisėdome atsigerti kavos ir pasinaudoti nemokamu internetu, patikrinome pigiausius hostelius netoliese vietos, kurioje buvom, radome neblogą variantą centre už 24 eurus dviem ir nusprendėme, kad tai beveik Jackpotas, lauke buvo apie 35 laipsnius karščio, svilino saulė, ant mano kojų jau užsidėjo pirmosios pūslės, reikėjo pasivaikščioti be kuprinių, pasimėgauti dušu ir truputį atsipalaiduoti. Nepaisant sprendimo paišlaidauti ir bent dieną pabūti buožėmis, maistą kaip ir įprastai gaminomės patys, šį kartą „dujinę“ kūrėmės ne prie palapinės, o kambary, bet vis tiek buvo smagu. Kai užkandę išėjome apžiūrėti miesto, atrodė, kad skraidom, be kuprinių būtume nuėję, kad ir iki pasaulio krašto J. Šiek tiek pasivaikščiojome abejose miesto pusėse, pasėdėjome prie Dunojaus atsigėrėm pigaus, bet skanaus Vengriško vyno, nebuvome tikri, ar galima vartoti alkoholį viešose vietose, todėl pasiteiravome sutiktų pareigūnų, jie buvo paprasti, cituoju: „Galite gerti, jeigu neatrodysit kaip bomžai, niekas nebaus“.



 Nors ir dieną miestas atrodė gražiai ir jautėmės jaukiai, vakare jo dvasią pajutome dar stipriau, ypač sužavėjo grupelė žmonių šokančių argentinietišką tango (žr. video). Taip pat, stebėjome plaukimo čempionato atidarymo ceremonijos repeticiją šalia upės ir „šokančių“ fontanų. Aišku, kaip ir visur, kur keliavom, mūsų nepralenkė lietus, tad turėjau progą pašokti naktiniame Budapešte. 


Kad ir kaip reikėjo patogumų, vos pabudus rytą, norėjosi grįžti į kelią. Gan lengvai suradome išvažiavimą iš Budapešto link Balatono ežero, kiek sudėtingiau sekės kelyje, nepaisant didelio mašinų srauto, užtrukome pusantros valandos, bet pasirodo, laukti buvo verta – vengrų pora nuvežė mus į kažkada buvusį kempingą, kuris šiuo metu yra apleistas, tačiau įsitaisęs prie pat ežero, tai pasirodė tobulas variantas mums, rami vieta, vanduo, šiluma, nemokama ir pakankamai saugi vieta palapinei. Tokios patys savarankiškai tikrai nebūtume suradę, nes aplink Balatoną išaugę miestai ir miesteliai, kuriuose stipriai juntamas ramybės deficitas. 


Taip jau atsitiko, kad netyčia prie Balatono užsibuvome ilgiau nei planavome. Kitą rytą tingiai ruošėmės iškeliauti, dar norėjosi pamirkti vandeny, pasimėgauti ramiu stovyklavimu, kai galiausiai susikrovėme kuprines ir išėjome, netyčia sutikome lenkų porą, kuri keliauja tokiu pačiu būdu. Kaimynai buvo pasimetę ir ieškojo vietos, kur galėtų pasistatyti palapinę netoli ežero, šiuo klausimu mes jiems jau galėjome patart, tačiau kelią paaiškinti buvo sudėtinga, tad visgi nusprendėme juos palydėti į mūsų buvusią stovyklavietę ir pasilikti dar vieną naktį. 


Sau pažadėjome, kad kitą rytą taip „nelaginsim“ ir anksčiau pajudėsim į kelią, juk dar laukia mElejonas nuostabių vaizdų, todėl neverta prisirišt prie Balatono. Vakaras buvo visai smagus, gėrėm vyną, kūrenom laužą ir jame kepėme bulves, bendravom ir dalinomės keliavimo autostopu patirtimi, keista, tačiau susidarė įspūdis, kad mūsų požiūris daugeliu klausimų apie keliones stipriai išsiskiria. 
Per keturias dienas sustabdėme 3 automobilius ir dviese išleidome apie 50 eurų. Kita stotelė – Kroatija.

2016 m. lapkričio 29 d., antradienis

Kelionė laivu ir atradimai Koh Rong Samloem saloje


Kiek pavargę nuo pokerio, nusprendėme, pagaliau, sau leisti truputį pakeliauti ir atsipalaiduoti. Šį kartą neapsikrovėme ir kelionės patys neplanavome, nusipirkome ekskursiją  su įskaičiuotu maistu, žvejyba, nardymu, plaukimu laivu, ekskursiją po džiungles ir t.t. Viskas kainavo 20 $ žmogui. Skamba nesveikai kietai, tačiau pasirodo, kad net ir Kambodžoje reklaminiai lankstinukai ne visada sutampa su realybe. :D  Su organizaciniais reikalais ir laiko suvokimu yra truputį (švelniai tariant) nesklandumų. Na bet apie viską smulkiau ir iš eilės.
Išplaukėme anksti ryte, 9.30 vietos laiku (taip, man tai reiškia anksti).  Tikėjaus kažko panašaus į „Party boat“ (žr. video), tačiau jau lipant į laivą buvo akivaizdu, kad stipraus vakarėlio čia neužkursi, truputį ne ta publika. Mes buvome tikriausiai patys jauniausia laive, visi kiti gan solidaus amžiaus. Na, bet nieko tokio ir be vakarėlio galima gerai praleisti dieną. Laivas trijų aukštų, netviska prabanga, tačiau visai jaukus, įsitaisėme trečiame aukšte ant gultų ir visą kelią ne tik grožėjomės vaizdais, bet ir kaitinomės saulėje. To pasekmės mane kamuoja ir dabar, vis dar degu. :D Po maždaug pusvalandžio plaukimo sustojome prie vienos iš salų, tačiau gan toli nuo kranto, tiek toli, kad su savo plaukimo įgūdžiais nespėčiau nuplaukti ir grįžti per mums skirtą laiką. Žinoma šiek tiek paplaukiojau, nardyti nemėginau, nes ne tik nemoku, bet ir nelabai mėgstu, Marius bandė, sakė matė žuvų. :D  Šioje stotelėje buvau kiek piktoka, kad negali mūsų priplukdyti arčiau salos, nes ji atrodė nelabai gyvenama, todėl ramybės nedavė mintis, kad gal čia filmavo 31-ą „Išlikimo sezoną“, kaip žinia aš viena iš tų keistuolių, kur matė visus sezonas. :D Na bet ką padarysi, sustoję buvome neilgam, tačiau spėjau pamatyti kaip moteris panikuoja ir skęsta su liemene, bet čia tokia liūdnesnė istorija. :D




Kita stotelė - Koh Rong Samloem, bet prieš atplaukiant užkąskime. Man atrodo, kad kol esu Kambodžoje dar nevalgiau tokio neskanaus maisto. Rinkomės iš keleto patiekalų vištiena su pomidorais, vištiena su imbieru ir vištiena su kažkuo neaiškiu, dar kažkokios bulvės ir žinoma šalia makaronai arba ryžiai, įsidėjau visko po truputį – buvo labai blogai, beveik visur bet ne tik vištienoj su imbieru buvo imbiero, o imbieras man skanus tik dvejuose pavidaluose – imbieriniai sausainiai ir imbieras prie sušių, žodžiu, ne kas, bet nepavalgyti plaukėm.  :D Atsigėriau kavos ir nuploviau šį kartą nevykusius Azijos skonius, per tą laiką spėjome pasiekti kelionės tikslą. Per garsiakalbį kelionės vadovas keistoku balsu šaukė „Welcome to paradise“. Šį kartą nemelavo – tik išlipus iš laivo pirma man į galvą šovusi mintis buvo – „o kodėl mes nesugalvojom gyventi čia?“ Smėlis baltesnis nei paplūdimiuose, prie kurių gyvenam, vanduo – žydresnis, pasakiškai gražu ir ramu. Pasivaikščiojome paplūdimiu, pasisupome ant sūpynių, paaikčiojame „Kaip čia gražu, kaip čia faina“, aišku, išsimaudėm ir traukėm ieškoti nuotykių. 






Nevedžioja po džiungles, kaip žadėjo, tai patys pasivedžiosim. Ėjom išmintu takeliu, kol priėjom milžiniškus laiptus, sakydama milžiniškus aš nė trupučio neperdedu – tai 10 kartų sunkiau nei Aleksoto laiptai, kuriais aš lipdavau gan dažnai, kai teko ten gyventi. Ne tik sunkiau, bet ir gerokai pavojingiau ir tai neturi nieko bendro su saugumu einant naktį ir nešantis pilną kuprinę pinigų. Kai įveiki vieną atkarpą ir atrandi iš rastų sudėtą pakylą, atrodo, kad jau viskas – pabaiga, bet palypėjus supranti, kad jie dar nesibaigė... Nuo kalno viršūnės atsivėrė tikrai neblogas vaizdas, tačiau verta lipti ir dėl kitų atradimų. Pasibaigus laiptams, ėjome gilyn į mišką ir išgirdome muziką, todėl judėjome pagal garsą, galiausiai priėjome stovyklavietę, kuri atėmė žadą, galėjau pasakyti tik vieną stiprų WOW. Jauni žmonės pasistatę keletą palapinių iš kažkur atsivedę elektrą, pasidarę barą, laužavietę, stalus, gyvena tiesiog miške. Atvažiuoji į Kambodžą ir žaidi išlikimą, belekaip kietai, gali čia gyventi, o tavo vienintelės išlaidos – pinigai, kuriuos išleidi maistui! Mus pavaišino šaltinio vandeniu ir pakvietė į gruodžio 12 vyksiantį Full moon party, gal ir apsilankysim.




Laikas mus jau spaudė, todėl turėjome leistis laiptais ir skubėti atgal į laivą. O laiptais per daug nepriskubėsi, patikėkit, lipimas tais laiptais reikalauja didesnės koncentracijos nei žaidžiant pokerį ir viena klaida čia gali kainuoti ne 100 eurų, o gyvybę :D Tačiau viskas baigės gerai, nusileidom sveiki ir gyvi, į laivą spėjom. Kelionė atgal įdomi buvo tik tuo, kad nori nenori teko susivokti, kad gal visgi mes tikrai rytų europiečiai, nes buvo siūloma ateiti prie baro ir atsigerti nemokamo alaus, su sąlyga, kad gerti teks per nardymo įrangą ir tragiškai greitai. Spėkit, kas susidomėjo šiuo pasiūlymu, mes – trys lietuviai ir viena rusė, išvadas pasidarykit patys :DDD
Taigi, manau kad į šią salą, tikrai, dar sugrįšim, tik kitą kartą nebesirinksim ekskursijos, o plauksim savarankiškai, be šių „privalumų“ kelionė pirmyn atgal laivu kainuoja 5$.

Linkėjimai ir laukit staigmenų J

2016 m. lapkričio 7 d., pirmadienis

Kambodža mano lėkštėje

Kaip ir žadėjau, šį kartą papasakosiu apie maistą Kambodžoje. Ankstesniuose įrašuose jau šiek tiek užsiminiau apie neblogą užkandį – tarakonus ir panašius dalykus, tačiau šiandien grįžtam į kasdienybę. J


Kaip žinia, prieš atvažiuojant į šį nepažintą kraštą, dirbau virtuvėj, todėl maistas man pačiai labai įdomi tema. Keista, tačiau gyvendama čia gaminau vos kelis kartus. Virtuvėje praleidžiu labai mažai laiko dėl labai paprastos priežasties – neapsimoka. Pirkti produktus ir gamintis namuose dažniausiai kainuoja brangiau nei valgyti kavinėje. Ką reiškia brangiau? Mėsos ir pieno produktai parduotuvėje kainuoja visišką kosmosą, pavyzdžiui, 12 dolerių už šaldytų dešrelių pakuotę, 3 doleriai už sviesto pakelį. Aišku, buvo ir dar labiau nustebinusių kainų – 7 doleriai už mažą stiklainiuką marinuotų agurkų. Kiek pigiau įvairių produktų galima nusipirkti turguje, bet karštyje ant prekystalio pusę dienos gulinti kiauliena neatrodo labai patraukliai. Kažkodėl turgaus pardavėjai supranta, kad šviežias jūros gėrybes reikia laikyti lede, o ant prekystalio gulinti salmoneliozė – nieko tokio. Neužilgo turėčiau gauti lauktuvių iš namų, kaimiški tėvų „auginti“ ir rūkyti lašiniai bus geriausia gimtadienio dovana EVER. Keletą kartų pirkome krevetes, lyginant kiek kainuoja įvairūs dalykai šioje šalyje, atrodė, kad mokame visai brangiai, bet pagalvojus apie kainas Lietuvoje, pasijunti kaip rojuje. 6 doleriai už 1 kilogramą šviežių krevečių! Nesu jūros gėrybių ruošimo specialistė, bet gavosi visai neblogai. Dar kartais kepu kiaušinienę arba verdu ryžius, panašu kad po šio pusmečio atgal į virtuvę manęs niekas nebepriims :D.

Labiausiai stebina tai, kad nepaisant tokių kainų parduotuvėje, kavinėse maistas labai pigus. Už 2-3 dolerius gali labai sočiai ir skaniai pavalgyti, o daugumos kavinių meniu atrodo kaip storiausias šeimos nuotraukų albumas, taigi, kažką mėgstamo ras visi. Dažnoje kavinėje meniu rasite ir vietinių (Khmerų) patiekalų ir tų, kuriuos galima priimti kaip pataikavimą europiečiams. Aišku, dėmesys skiriamas ir tų šalių virtuvei, iš kurių čia atvažiuoja daugiausiai turistų. Pavyzdžiui, vienos kavinės meniu radome rusiškus barščius, rusišką mišrainę (kažkas panašaus į mūsų baltą), koldūnus. Ne vienoje kavinėje siūlomi angliški pusryčiai, fish and chips ir pan. Aišku, kaip gi be nevykusių burgerių, picų ir čili troškinių! Beveik visų meniu pagrindą sudaro ryžiai arba makaronai (noodle) su įvairiais pasirinkimais (jautiena, kiauliena, vištiena, jūros gėrybės, daržovės, tofu, kiaušiniai), kartą buvau aptikus ir įdomesnių pasirinkimo variantų, pavyzdžiui, kengūriena. Pusryčiams siūlomi įvairūs omletai, sumuštiniai, blynai, vaisiai su jogurtu ir kt. Rinktis yra iš ko, tik reikia atrasti pačias geriausias vietas. Pastarąsias kelias savaites visą laiką valgome toje pačioje vietoje, išskyrus dienas, kai užsinorim picos, radom čia itališką piceriją, kainos kiek didesnės (pigiausia pica 4 doleriai), tačiau picos beveik tobulos, o ir italas savininkas labai malonus, gal kiek trūksta lietuviškumo (česnakinio ir tomato), bet šiaip sakom „nu super“ :D. Žodžiu, iš esmė gyvenam neblogai, valgom skaniai ir pakankamai sveikai.

Dauguma kavinių yra labai paprastos ir įsikūrę tiesiog gyvenamuose namuose arba kieme, terasoje. Šeimos moteris gamina maistą, o šeimos vyras būna ten pat, kur mes valgome, ir išsidrėbęs žiūri televizorių, dar kartais vaikai atneša alaus :DD Teko matyti keletą virtuvių iš arčiau, dažniausiai neatrodo labai estetiškai, lietuviškos patikros tikrai nepraeitų, bet nesuku dėl to galvos, nes atneštas maistas atrodo patraukliai ir dažniausiai būna skanus, nemalonumų su skrandžiu, čia gyvendama, turėjau tik kartą.  Kupstyte, tu čia išprotėtum, nes čia tikrai daugiau problemų, nei nenuvalytas stalčiaus kraščiukas. :D  Nenustembame, kai paruošimo darbai tiesiog vyksta lauke, šalia laksto keletas vištų, kai pamatai tokį vaizdą, bent jau susikuri iliuziją, kad gali būti, jog tikrai valgei vištieną, o ne kažką įdomesnio. :D Maisto laukti dažniausiai tenka visai ilgai, o belaukiant girdisi, kaip kažkas čirška keptuvėje, tai palieka visai gerą įspūdį, nes žinai, kad gauni ne pašildytą, o ką tik pagamintą patiekalą. Dėl aptarnavimo niekas per daug nesijaudina, gali būti, kad jeigu atėjai pavalgyti ne viena, savo patiekalą gausi tik tada, kai visi jau bus pavalgę, būna, kad kava „ateina“ vėliau nei omletas ir panašių dalykų, kuriuos dažnai sudėtinga suvokti europiečiams. Jeigu užsisakėte maisto išsinešti ir paprašėte, kad jis būtų be svogūnų, o šeimininkė pamiršo, tada jūs, atnešus maistą, tikslinatės, ar tikrai nebus svogūnų, menka bėda, ji nusineša dėžutę atgal į virtuvę, apverčia salotas, ant kurių viršaus užpiltas svogūnų padažas, kita puse ir problema išspręsta, „prašau, be svogūnų“.

Tai va taip ir gyvenam. Besistebėdami, priprasdami ir besimėgaudami. J

P.S. lapkričio gale gausiu fotiką, tai bus truputį daugiau kokybės :)

2016 m. spalio 22 d., šeštadienis

Sihanoukvilis ir teorinės bei praktinės Justės veiklos

    Turiu prisipažinti, kad šio miesto pavadinimą kopijuoju iš google, nes nei parašyti, nei normaliai ištarti vis dar nemoku. Taigi, Sihanoukville - mūsų naujieji namai. 
Įdomios patirtys prasidėjo net nepasiekus šio miesto, čia važiavome autobusu su lovomis, turiu pripažinti, keista, bet labai patogu. Anksčiau esu keliavusi autobusu ilgus atstumus, tačiau taip patogu dar niekada nebuvo, autobusų su lovomis reikia ne tik Azijoj! 
Nuomos kainos paprastuose viešbutukuose nesiskiria nuo Siem Reap, tad laikinai apsigyvenome svečių namuose šalia Orchetial paplūdimio. Šalia pastebėjau keletą užrašų, kur bendrabučio tipo kambaryje galima apsigyventi už 2$ per naktį. Akivaizdu, tai tobula vieta norintiems keliauti pigiai! Šalia namų esantis paplūdimys pradžioje paliko labai gerą įspūdį, daug šurmulio, moterys nešiojančios ir pardavinėjančios jūros gėrybes, barai, į kuriuos kartais gal kiek per įkyriai kviečiama užeiti, vaikai pardavinėjantys apyrankes, dažnai angliškai kalbantys geriau nei suaugusieji. Kad jau paminėjau vaikus, nenustebkite, jeigu užsisakius bokalą alaus jį atneš penkiametė mergaitė - taip nutinka dažnai. Jeigu nenorite pirkti iš vaikų apyrankių, jie pasiūlys sužaisti žaidimą iksiukai nuliukai  ir jeigu laimėsite, galėsite apyrankę, kurios jums nereikia, nusipirkti dvigubai pigiau. Žaisti nebandėme, bet panašu, kad tie vaikai nenugalimi. Na, bet apie vaikus kol kas užteks. Orechetial vyksta nevaikiški vakarėliai. Kaip ir anksčiau aprašytoje Pub gatvėje, čia daug garso ir šviesų, kažkaip nesinori leistis į smulkmenas, todėl pasakysiu trumpai ir suprantamai, čia ateičiau dažniau, jeigu būčiau iš tų žmonių, kurie mėgsta linksmybes Palangoje sezono metu. Žinoma, čia vaizdas į jūra daug egzotiškesnis, o svaigalai žymiai pigesni. Kol neatradome Otres paplūdimio ir čia buvo visai gerai, bet kai nusibeldėme ten, į Orchetial nelabai norisi sugrįžti. Otres - tikra ramybės oazė, daug tvarkingesnis paplūdimys, subtilesni barai ir tobula čilinimo atmosfera. Šiame paplūdimyje įsikūręs ir vienas lietuvių baras, labai gaila, kad jis dabar remontuojamas ir neveikia, tačiau tikimės, kad kol gyvensime čia, pavyks ten apsilankyti. Labai smagu esant kažkur toli pamatyti kažką savo, kad ir Lietuvos vėliavą ant reklaminio stendo su užrašu "Amber food". Bet nebūkim per daug sentimentalūs. :)

  Namai Sihanoukville. Gyvenam kiek atokiau nuo miesto centro, ganėtinai ramioj vietoj, netoli jūros. Miestas neatrodo labai didelis, todėl visas reikiamas vietas su motociklu galime pasiekti per 10-15 min. Už trijų aukštų namą per mėnesį mokam 650 dolerių + mokesčiai už elektrą. Atsižvelgiant į tai, kad turime kiemą su baseinu, biliardo stalą, du kart per savaitę ateinančią namų tvarkytoją ir ganėtinai erdvius kambarius, manau, kad tikrai nepermokam. Viską galite pamatyti Mariaus darytame video reportaže (žemiau), į tai, kad esu vadinama augintiniu, galite nekreipti dėmesiu, ne visiems užtenka proto suvokti, kokia laimė gyventi su tokiais žmonėmis kaip aš. Žinau, kad rodyti tokius ženklus, kokius rodau filmuotame vaizdelyje nekultūringa, atleisk mam, pasistengsiu būti geresnė ir elgtis kaip dama. Oi, truputį įsijaučiau. 
  Kitas klausimas, kuris mano pažįstamiems kartais neduoda ramybės, ką aš čia veikiu? Teoriškai daugiausiai laiko turėčiau versti tekstus ir studijuoti (taip, aš išvažiavau į Kambodžą ir nepasiėmiau akademinių atostogų, ir nemečiau savo magistro studijų), praktiškai - dažniausiai žaidžiu pokerį. Kaip žinia šitą žaidimą aš visai mėgstu, todėl pradėjau į jį žiūrėti šiek tiek rimčiau ir mokytis, mokytis, mokytis. Kelis kartus per savaitę nueinu į kazino pažaisti gyvuose turnyruose, jeigu neklystu buvau jau 7 kartus, 3 kartus pavyko nueiti iki headsupų, du turnyrus laimėjau. Nebloga statistika? :) Nemažai laiko praleidžiu ir žaisdama internete, pavyzdžiui vakar 7 valandas žaidžiau turnyrą, kuriame buvo 5400 žmonių, viskas kaip ir buvo neblogai, bet galiausiai iškritau 42 ir laimėjau 8 dolerius, kai už pirmą vietą laimėjimas 750. Žodžiu BAISIAI smagu. Bet pasiduoti nežadu, nepaisant tokių šlykščių akimirkų, susidomėjimas žaidimu dar nedingo. Kalbant apie KOL KAS labiau teorines veiklas. Zigmai, parašau šitą tekstą ir einu verst, dėstytojai, nuo kitos savaitės tikrai pradėsiu rašyti darbus! 
  Tai va taip ir gyvenu Kambodžoje, kitą kartą apie tai, ką rasite lėkštėje užsisakę maisto už 2-3 dolerius ir tai, kas dar gali nustebinti Sihanoukvilyje. :)





   

2016 m. spalio 19 d., trečiadienis

Dovanos vietiniams ir pirmas įspūdis

       Kartais ateina tokia diena (kartais ir neateina), kai koks nors žmogus tau visiškai netikėtai sako: "ei, važiuojam į Kambodžą", galvodama, ką atsakyti tikriausiai mąsčiau kiek per ilgai, užtrukau visas 3-5 minutes, o dabar aš čia, jau pilna įspūdžių, o 5 mėnesiai Azijoje dar prieš akis.
Šiandien lygiai mėnuo, kai aš gyvenu kažkokiame kosTmose, jau kuris laikas galvoju apie tai, kad šia patirtimi reikia pasidalinti, tačiau stabdo tai, kad neturiu jokios priemonės, kuri padėtų perteikti Jums vaizdinę informaciją ir iliustruoti visas pasakas, kurias čia ketinu rašyti. Bet pažadu, su laiku bus ir priemonės, bus ir iliustracijos.
Pradėsiu nuo to, kad gyvenimas Kambodžoje prasidėjo Siem Reap mieste su daug pigaus alaus, triukšminga Pub gatve, ausis draskančia muzika ir nebūtinai pačiais linksmiausiais nuotykiais. Taigi, atsibeldėme čia, viešbutyje, už kurį sumokėjom apie 10$ už dvivietį kambarį, palikome daiktus ir meginome pirmą kartą atrasti Kambodžą. Atradimai prasidėjo viešbučio bare, po ilgos kelionės visai norėjosi sudaužti bokalais ir pasidžiaugti, kad mes pagaliau ČIA, patraukliai atrodė ir kaina - 1$ už bokalą (tada dar nežinojome, kad stipriai permokam :D). Antras atradimas - tuk tuk'ai - mūsų laimė ir mano nelaimė (nelaimė bus istorijos vinis, tad dar palikim truputį intrigos).  Už 1$ gali nuvažiuoti beveik į bet kurią miesto vietą, žinoma, reikia mokėti derėtis, pirma kaina, kurią Jums pasiūlys, beveik visada bus didesnė, tačiau dažniausiai ne galutinė. Taigi, su tuk tuk'u nuvažiavome į Siem Reap centrą, kur vos tik sutemus prasideda veiksmas, visuose baruose garsiai (dažnai nekokybiškai) groja muzika, gatvė pilna kioskelių siūlančių kokteilius po 1,5$,  šokiai ir gatvėse, ir klubuose, daugybė neskoningai, iššaukiančiai apsirengusių merginų ir šiek tiek galvas pametę turistai. Kalbant atvirai, pirmus du vakarus visai smagu, vėliau - keistai atgrasu.  Taigi, susiradome kiek tylesnį barą, išgėrėme dar po keletą alaus (šį kartą nepermokėjom - 0.5$ už bokalą), visai  skaniai pavalgėm, galiausiai gatvėje pažaidėme beer pongą ir kaip čempionai grįžom namo. Kuo dar gali nustebinti Pub gatvė? Kepti tarakonai ir kitokia vabzdžiai! Išbandėm - neblogas užkandis prie alaus.
Kitus vakarus leidome kiek ramiau. Trečią kelionės vakarą su draugu sugalvojom, kad būtų visai smagu su tuk tuk'u pasivažinėti aplink miestą, kelionė buvo išties smagi, karvės vidury kelio, vietinės lūšnelės ir šalia jų išdygę kontrastingai prabangūs viešbučiai, dainuojantis vairuotojas ir kitos smulkmenos. Tik sugrįžus "namo" suvokiau, kad neturiu savo piniginės. Žmonės, kurie mane gerai pažįsta ir žino, kaip dažnai būnu išsiblaškius ir sugebu pamesti įvairiausius daiktus, nenustebs. Nieko labai naujo, tik eilinis Justės feilas, tačiau laikykitės ten, kaip dabar madinga sakyti. Pastebėjus, kad nebėra piniginės, susiruošiau ieškoti mus vežusio tuk tuk'o, užduotis atrodė beveik neįmanoma, bet pabandyti reikėjo. Tuk tuk'o neberadau, per daug nesistebiu, jeigu aš rasčiau piniginę, kurioje daugiau pinigų nei mano mėnesio alga, tikriausiai leisčiau sau vieną vakarą pailsėti. Nežinau kaip, tačiau ieškodama dingusios piniginės sugebėjau pamesti telefoną, grįžus namo tiesiog susiėmiau už galvos, atsisėdau ant laiptelių ir pati stebėjausi koks beribis gali būti žmogaus žioplumas. Neneikit, išties įspūdinga.
Likusios dienos Siem Reape nebuvo labai ypatingos, pigiausio ir skaniausio maisto paieškos, kartais labiau vykę, kartais mažiau, pigus nugaros masažas, kojų masažą darančios žuvytės, dar truputis pigaus alaus, viešbučio baseinas, derybos turguje ir kt. Čia dar tikrai sugrįšim, nes atvažiavus į Kambodžą būtina aplankyti jų pasididžiavimą - Ankor Vatą.  Iki pasimatymo Siem Reap.
Kitą kartą papasakosiu apie mistika apipintą Kambodžos miestą, kuriame ketiname gyventi didžiąją kelionės dalį bei savo veiklą čia, juk atvažiavau ne tik pinigus ir telefonus vietiniams dalinti. :)